Kai pasibeldžia Alzheimeris

KAI KASDIENIU PALYDOVU TAMPA GRĖSMINGASIS ALZHEIMERIS…

                                                                                    Lina Jakubauskienė

Dažnai artimieji, pastebėję silpnėjančią vyresnio amžiaus šeimos nario atmintį, keistesnį elgesį, nurašo tai senatvei. Tačiau Lietuvos Alzheimerio ligos asociacijos vadovės Daiva Rūta Vadauskaitė teigimu, senatvė nėra liga – normaliai senstantis žmogus gali pasirūpinti savimi, ilgai išlikti savarankiškas. Užklupus Alzheimerio ligai, pamažu kinta ne tik žmogaus elgesys, bet ir jo asmenybė.

Pirmieji požymiai – neryškūs

D.R.Vadauskaitė  pati septynerius metus slaugė Alzheimerio liga sergantį artimąjį. „Mano tėtis susirgo apie 1998-uosius. Viskas prasidėjo nuo nedidelių dalykų. Namie pradėjo keistai elgtis, su juo tapo sunku susikalbėti. Pasako – „padariau“, matai – ne. Važiavo pas draugą pasisvečiuoti – pasiklydo. Nutarė padirbėti sode, bet jo nerado. Gamino maistą – įdėjo ne tą prieskonį. Iš pradžių man atrodė – gal esu per jauna, kad suprasčiau keistesnį vyresnio amžiaus žmonių elgesį? Apie tai, kas tai yra Alzheimerio liga, prieš 20 metų mažai kas žinojo, retas gebėjo ištarti šios ligos pavadinimą. Panašūs sutrikimai buvo priskiriami senatvei“, – pasakoja vadovė.

Matydama, kad tėčio sveikata prastėja, Daiva kreipėsi į medikus. „Mano šeimos gydytoja buvo girdėjusi, kad yra tokia smegenų liga. Ji išrašė siuntimą atlikti kompiuterinę tomogramą. Auglių, kraujagyslių susiaurėjimų smegenyse nebuvo, todėl nutarta, kad tai gali būti Alzheimerio liga. Diagnozuoti ją yra ypač sudėtinga. Tai, kad žmogus sirgo Alzheimerio liga, galutinai įsitikinama tik po jo mirties“, – dėsto pašnekovė.

Ji pasidžiaugia, kad tėčio liga neprogresavo sparčiai. Medikai paskyrė tinkamus vaistus, o šeima įsiklausė į visus patarimus. „Vaistai buvo labai brangūs, amerikietiški, kilo problemų su jų kompensavimu, tai buvo nemenkas smūgis kišenei. Be abejo, Alzheimerio liga neišgydoma, jokie vaistai nesustabdo jos progresavimo, tačiau kurį laiką jie padeda stabilizuoti sergančiojo būklę“, – aiškina vadovė.

Pasak D. R.Vadauskaitės,  artimieji savo šeimos narį pažįsta geriausiai, mato, kas su juo vyksta. „Pavyzdžiui, mano tėtį itin prastai veikė mėnulis ir karštis. Per pilnatį jam būdavo sunku užmigti, o per karštį kildavo pykčio priepuoliai, tėtis tapdavo irzlus.Tačiau to nesureikšmindavau, nesiveldavau į konfliktus. Jei karšta – pagirdydavau, uždėdavau šaltą kompresą ant galvos. Žinodavau – ši naktis ar diena tokia, ateis kita, ir vėl bus lengviau“, – teigia pašnekovė.

Tačiau, nepaisant tinkamai parinktų vaistų, šeimos narių pastangų, tėvo  sveikata vis tiek prastėjo. Atėjo metas, kai jis pradėjo pasiklysti žinomose vietose. „Tėtis labai mėgdavo vaikščioti. Jis buvo meno žmogus, Lietuvos radijo orkestro įkūrėjas ir dirigentas, konservatorijos dėstytojas. Liga nenubraukė jo noro ir toliau domėtis menu, lankytis filharmonijoje ar teatre. Pats nuvažiuodavo, pats sugrįždavo. Vaikščioti šiems žmonėms yra ypač svarbu, judėjimas jiems – tai gyvenimas. Tačiau kiekvienai šeimai būna pirmas kartas, kai sergantis Alzheimerio liga pasiklysta“, – pasakoja pašnekovė.

Kartą jos tėtį, išėjusį į filharmoniją, parvežė nepažįstamas taksistas nuo Minsko plento. „Tai buvo žiauri patirtis. Iki šiol esu dėkinga tam nepažįstamam žmogui, kuris jį pargabeno man gyvą ir sveiką, kad buvo toks supratingas“, – sako D.R.Vadauskaitė ir priduria, kad būtent dėl to apie Alzheimerio ligą turi žinoti ne tik artimieji, bet ir visuomenė. Tai padeda geriau suprasti sergančius žmones, jų nebijoti, nesmerkti, jiems padėti.

„Kiekvienas turi žinoti, kaip reaguoti į keisčiau besielgiantį žmogų. Tarkim, vaikšto kaimynas laiptinėj ratais, neranda savo buto. Lengviausia pasakyti – girtas ar kvailas. Tačiau gali būti, kad jis tiesiog pasimetęs, pamiršęs, kur jo namai. Reikia neišsigąsti, nelikti abejingu, jam padėti“, – dėsto pašnekovė.

Subūrė asociaciją

D.R.Vadauskitė, matydama, kaip vargsta Alzheimerio liga sergančiųjų artimieji, kaip jiems sunku vieniems spręsti visas problemas, subūrė Lietuvos Alzheimerio ligos asociaciją. „Mūsų veiklos esmė – ne šou, ne saliutai. Pagrindinis siekis – kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie šią ligą, apie simptomus, apie tai, kaip sergančiajam ištiesti pagalbos ranką. Svarbu, kad reikalinga informacija pasiektų žmones, kurie turi problemų šeimose. Sulaukiu daug skambučių iš artimųjų, jie kreipiasi, ieško pagalbos. Visada stengiuosi patarti, padėti, pakviesti į mūsų grupės susitikimus. Tarpusavio bendravimas labai padeda“, – aiškina D.R.Vadauskitė

Susibūrę draugėn, žmonės gali išsikalbėti, išgirsti apie kitų gyvenimus, patiriamas problemas, sulaukti patarimų, pagaliau – išsiverkti. Kiekvieno patirtys – skirtingos ir neįkainojamos, kadangi kiekvienas Alzheimerio atvejis yra unikalus, kaip unikalus ir bet kuris žmogus. Artimieji, geriausiai pažindami savo šeimos narį, geriausiai žino, kas lemia netinkamą sergančiojo elgesį.

„Visada reikia ieškoti priežasčių, žinoti, jog savaime nebūna nieko. Be abejo, agresyvumas ar kokia kita yda gali būti ir sergančiojo charakterio bruožas. Pavyzdžiui, jei žmogus jaunystėje buvo pavydus, tai susirgus ši savybė paaštrėja keliagubai, ji tampa nevaldoma. Tokiam žmogui nuolat vaidenasi partnerio neištikimybė, jis pyksta, grasina. Artimieji turi žinoti, kaip tokių nemotyvuotų priepuolių išvengti, kaip sušvelninti situaciją. Nieku gyvu nereikia ant sergančiojo pykti, šaukti, bandyti jam ką nors įrodyti. Dera suprasti, jog vienokį ar kitokį elgesį lemia jo liga“, – dėsto pašnekovė.

Jos teigimu, šeimos nariai išeičių paprastai ieško intuityviai, paskui pasidalija atrastais dalykais tarpusavyje. „Štai viena šeima parsivežė sergančią mamą iš kaimo į miestą. Tačiau ji veržėsi atgal – vis atrodė, jog reikia sodinti daržus, prižiūrėti karves, ūkį. Tuomet artimieji sugalvojo vietoj kambario durų įtaisyti tvorelę. Moteriai prie jos priėjus atrodydavo, kad atėjo prie daržo. Tai ją veikė raminančiai. Labai svarbu, kad žmonės būtų raminami naudojant natūralias priemones, o ne cheminius vaistus“, – teigia asociacijos vadovė.

Pašnekovė piktinasi, kad medikai sergantiesiems Alzheimerio liga lengva ranka išrašo raminamuosius vaistus. Artimieji turi žinoti, kad šie medikamentai visiškai nedera su tais, kurie skiriami Alzheimerio ligai gydyti, nes pastarieji turi slopinamųjų savybių.

„Deja, artimieji dažnai pernelyg pasitiki medikais ir nesigilindami girdo sergantįjį raminamaisiais vaistais, tokiu būdu nuodydami jo organizmą ir kenkdami sveikatai. Pastebėjau, kad medikai skuba didinti ir skirtų vaistų dozes. Tačiau jei vaistų vartojama per daug, žmogui gali prasidėti psichozė, išryškėti neadekvatus elgesys. Visada skatinu sergančiųjų artimuosius skaityti vaistų anotacijas, žinoti, koks jų šalutinis poveikis, kiek laiko vieną ar kitą medikamentą galima vartoti. Kai kurie artimieji perskaitę nustemba – vaistą sergantysis gėrė daugiau kaip metus, o pasirodo, kad jo negalima vartoti ilgiau nei penkis mėnesius… Visus skatinu nežiūrėti į mediką tarsi į Dievą, aklai nevykdyti nurodymų, o dažniau naudotis savo patirtimi, akimis, galva“, – pabrėžia D.R.Vadauskaitė.

Savo iniciatyva asociacijos vadovė įkūrė interneto svetainę, kur artimieji taip pat gali rasti daugybę atsakymų į kylančius klausimus, patarimų, kaip elgtis su sergančiuoju Alzheimerio liga. „Kai tėtis sirgo, rašiausi pastabas, tarsi savotišką konspektą. Vėliau visa tai perkėliau į interneto svetainę. Nuolat ją pildžiau naujomis patirtimis, žiniomis, medicinos naujovėmis. Tiesa, dabar ji jau šiek tiek pasenusi, netinkama naršyti išmaniuoju telefonu, todėl artimiausiu metu, gavusi lėšų, ją žadu tobulinti“, – kalba asociacijos vadovė.

Senukams mūsų šalyje vietos nėra…

D.R.Vadauskaitė sako, jog pagalbos iš valdžios institucijų sergančiųjų Alzheimerio liga artimieji sulaukia pernelyg mažai. „Gauti artimojo globą ar priežiūrą tiems žmonėms praktiškai neįmanoma. Valdininkams atrodo – žmogus turi rankas, kojas, gali vaikščioti, tačiau tai, kad jis neturi smegenų – per sunku suprasti. Sergantysis Alzheimerio liga gali atsukti dujas, vandenį, užkimšti kriauklę ir gėrėtis tekančiu vandeniu. Spintą gali paversti tualetu. Artimieji, išėję į darbą, nežino, ką grįžę ras namuose. Po sunkios darbo dienos jie dar būna priversti spręsti problemas, kurių pridarė namie paliktas sergantis artimasis. Tai labai išvargina“, – pasakoja vadovė.

Jos teigimu, nepatartina sergančiųjų Alzheimeriu guldyti į įprastus slaugos, globos namus, nes tai – iš anksto užprogramuotas konfliktas. „Šie žmonės gali prieiti prie kito žmogaus spintelės, paimti obuolį ar kokį skanėstą. Jie nesupranta, kad ši spintelė – ne jo. Palatos kaimynas piktinasi – koks įžūlumas, apvogė vidury baltos dienos… Va tau ir konfliktas“, – dėsto pašnekovė ir priduria, kad personalas dažnai į panašias situacijas žiūri pro pirštus, jie tiesiog „prifarširuoja“ sergantįjį raminamaisiais vaistais arba dar blogiau – pririša jį prie lovos.

„Tai pavadinčiau sergančiųjų Alzheimerio liga genocidu. Deja,tokia praktika vis dar įprasta ir nepriklausomoje Lietuvoje. Sakyčiau, panašių atvejų, lyginant su sovietmečiu, netgi padaugėjo, nes personalo įstaigose labai trūksta. Remiantis pasauline praktika, vienas slaugytojas globos ar slaugos įstaigose gali prižiūrėti penkis Alzheimerio liga sergančius žmones. Deja, Lietuvoje tai – tik siekiamybė. Be to, įprastai slaugos ligoninių teritorija neaptverta, įstaigų durys atlapotos, tad sergantieji Alzheimerio liga žmonės gali išeiti bet kur ir bet kada. Jiems reikalingos visai kitokios specialiosios įstaigos, skyriai, namai. Tokius Lietuvoje kol kas gali suskaičiuoti ant pirštų“, – sako D. R.Vadauskaitė.

Pasak pašnekovės, stinga ir pagalbos namuose. Į namus atvykstantys socialiniai darbuotojai ne visada žino, kaip elgtis su Alzheimerio liga sergančiais žmonėmis, nes jie tam nerengiami. Dažnai kyla konfliktų dėl to, kad socialiniai darbuotojai neišmano ligos specifikos, negeba tinkamai įvertinti neadekvataus sergančiųjų elgesio, konfliktuoja su jais, atsisako lankytis jų namuose ir panašiai.

„Deja, bet mūsų šalyje požiūris į senus žmones yra itin neigiamas. Atrodo, kad jie mūsų visuomenei visai nereikalingi. Pamirštama, kad vyresnioji karta sukūrė tas gėrybes, kuriomis dabar naudojamės. Jie buvo išradėjai, mokytojai, architektai, meno elitas, o mes juos lengva ranka išmetame į šiukšlių dėžę. Tarsi nereikalingą balastą“, – apgailestauja pašnekovė.

Pasak vadovės,  visuomenės švietimą dera pradėti kuo anksčiau. Mokiniai turėtų būti skatinami lankytis globos namuose, slaugos ligoninėse, pratintis bendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis, pagelbėti jiems. Tai ugdytų supratimą, pakantumą, jautrumą visiems, taip pat – ir šiek tiek kitaip besielgiantiems žmonėms.