1888-ieji. Ką tik baigęs studijas jaunasis Alois Alzheimer perskaitė skelbimą ir susidomėjo: „Frankfurto beprotnamis ieško gydytojo asistento.“ Psichikos ligonius tuo metu buvo įprasta vadinti „pamišėliais“, o ligonines, kur jie gydomi, – „beprotnamiais“. Profesorius Emilis Sioli su džiaugsmu priėmė jaunąjį specialistą į Frankfurto „beprotnamį“. Abu medikai tikėjo medicinos pažanga, ieškojo netradicinių būdų psichikos ligoms gydyti.

Tuo metu Vokietijoje buvo skaičiuojama beveik 40 tūkst. „bepročių“. Daugelis jų buvo agresyvūs, dieną naktį rėkiantys ir dejuojantys, todėl buvo laikomi įvilkti į tramdomuosius marškinius ir pririšti lovose, juos prižiūrėjo tvirti slaugytojai. Patalpos, kuriose laikyti šie nelaimėliai, buvo ankštos ir dvokiančios. Prisimindamas tuo laikus, Alois Alzheimer rašė: „Kartais reikėdavo nemažai fizinės jėgos, kad pavyktų atlaikyti sudirgusių ligonių išpuolius.“ Tokiu atveju būdavo taikoma įprasta terapija – užrakinimas. 

Alois Alzheimer atliekami smegenų tyrimai gerokai pasistūmėjo į priekį, kai jis atrado, kad nuo senatvinės demencijos kenčiančių žmonių smegenys yra padengtos baltomis, tarsi kalkinėmis, apnašomis (jas pavadino plokštelėmis). Tai Alois’ui Alzheimer’iui buvo pirmasis ženklas, kad užmaršumas – smegenų sutrikimo padarinys. Tais pačiais metais į Frankfurto kliniką pateko pacientė, kurios dėka Aois Alzheimer vėliau pavyko atrasti visiškai naują, jo vardu pavadintą ligą ir įeiti į medicinos istoriją. Į kliniką buvo atgabenta sutrikusi, atmintį beveik praradusi Auguste Deter, tyrimuose įvardijama kaip Auguste D. Jai tebuvo 51-eri, todėl senatvinė demencija negalėjo būti diagnozuota: moteris buvo per jauna, kad smegenys būtų suirusios. Taip mąstė Alois Alzheimer. Jis svarstė, kad greičiausiai turėtų būti kita priežastis, tik nežinojo, kokia. Gydytojas nuolatos klausinėjo pacientę, leido jai užsirašyti savo žodžius, piešti, stengdamasis suvokti jos smegenų veiklą. Tačiau tai nepadėjo nustatyti tikslios diagnozės, o tyrimai kuriam laikui nutrūko, kai gydytojas su vaikais persikraustė į Miuncheną, kur sesuo padėjo auginti našlaičius. Jo buvęs mokytojas E.Kraepelinas pasiūlė gydytojo vietą naujoje Miuncheno klinikoje ir jie kartu ėmė plėtoti modernią psichiatriją. Nuo tada didžiąją laiko dalį Alois Alzheimer, palinkęs prie mikroskopo ir rūkydamas cigarus, skyrė moksliniams tyrimams. Kaip tik tuo metu atėjo žinia iš Frankfurto, kad nuo kraujo užkrėtimo mirė buvusi pacientė Auguste Deter. Alois Alzheimer su didžiuliu moksliniu smalsumu ir entuziazmu ėmėsi tirti jos kūną bei smegenis. Gavęs rezultatus buvo tikras, kad pagaliau išsiaiškino, jog demencija nesusijusi su senatve ar pamišimu, o yra nauja, iki tol nežinota liga.

1906 m. lapkritį Pietvakarių Vokietijos psichikos sveikatos daktarų susirinkime jis ketino viešai pristatyti šį atradimą. Renginyje dalyvavo net 88 specialistai, iš kurių daugelis Alois Alzheimer idėjas buvo iš anksto nusiteikę sutikti itin skeptiškai. Tačiau šis nupasakojo Auguste Deter atvejį, iliustruodamas mirusios pacientės smegenų ląstelių ir įvairių smegenų žievės vietų tyrimų duomenimis. Ląstelės buvo praradusios formą, priminė subliūškusius oro balionus. Smegenų struktūra, įprastai tiksli ir aiški, priminė chaotišką šiukšlyną.

Alois Alzheimer į šį pranešimą sukoncentravo visus savo 20 metų tyrimų rezultatus. „Tai yra nauja liga, kurios negalima priskirti jau žinomų ligų grupėms“, – reziumavo jis. Baigus pranešimą, stojo tyla. Skeptikai buvo įtikinti, nė vienas kolega neuždavė klausimų. „Tikrai neturite, ko paklausti?“ – pasitikslino Alois Alzheimer. Visi buvo priblokšti šios akivaizdžiai reikšmingos žinios. 1910 m. E.Kraepelinas savo psichiatrijos vadovėlyje įrašė, kad Alois Alzheimer atrado naują smegenų ligą. Nuo tada visame pasaulyje ji imta vadinti Alzheimerio liga.