Ma­no vy­rui Alz­hei­me­rio li­ga bu­vo diag­no­zuo­ta 1996 me­tais. Nors li­gos po­žy­miai pa­si­ro­dė prieš du me­tus, mes nie­ko ne­įta­rė­me, nes jis at­ro­dė fi­ziš­kai svei­kas ir nor­ma­lus. Pir­muo­sius li­gos po­žy­mius iš­da­vė lan­ky­ma­sis gol­fo kur­suo­se. Šie anks­ty­vie­ji po­žy­miai bu­vo la­bai ne­žy­mūs ir at­si­sklei­dė “ma­žais da­ly­kais”, to­kiais kaip ne­kan­tru­mas sto­vint ei­lė­se gol­fo klu­be bei stai­gus su­py­ki­mas ben­drau­jant su sa­vo gol­fo klu­bo drau­gais. Tai ga­li at­ro­dy­ti kaip nor­ma­li re­ak­ci­ja į ki­tus žmo­nes, bet man ir net­gi pa­čiam vy­rui, tai at­ro­dė ne­nor­ma­lu.

Kai jo gol­fo drau­gai pa­si­skun­dė man apie ma­no vy­ro ne­kan­tru­mą, aš tie­siog pa­lai­kiau juos pik­tais ir ne­ma­lo­niais. Lai­kui bė­gant, šie ma­ži in­ci­den­tai tap­da­vo daž­nes­ni ir vis la­biau keis­tes­ni. Jis pra­dė­jo ne­pai­sy­ti žai­di­mo tai­syk­lių. Drau­gai pra­dė­jo veng­ti žais­ti su juo. Ma­no vy­ras grįž­da­vo iš gol­fo klu­bo kiek­vie­ną kar­tą vis la­biau nu­si­mi­nęs. Ne­pa­me­nu, kad bū­čiau bu­vu­si la­bai šo­ki­ruo­ta iš­gir­du­si diag­no­zę. Ga­li­ma sa­ky­ti, aš pa­ju­tau sa­vo­tiš­ką pa­leng­vė­ji­mą, nes diag­no­zė tar­si pa­aiš­ki­no ma­no vy­ro keis­tą el­ge­sį pas­ku­ti­nius dve­jus me­tus. Šis el­ge­sys vi­siems mums kliu­dė, net­gi ma­no vy­rui. Su­ži­no­ju­si diag­no­zę aš pra­dė­jau do­mė­tis šia li­ga ir ieš­ko­ti ge­riau­sios slau­gos ke­lių. Iki šiol nie­kas iš mū­sų ne­