Jo dukra Bronė Černiauskienė pasakoja: “Tėtis dirbo iki 80 m. Grįždamas iš darbo, porą kartų buvo netekęs orientacijos. Atmintis ir orientacija vis blogėjo. Manėme, kad tai senatvės požymiai. Vėliau pradėjo pasiklysti vaikščiodamas aplink namus. Neradęs namų, jis kreipdavosi į policiją, ir ši tėtį parveždavo namo. Kai tėčiui buvo 90 metų, kreipėmės į medikus. Jam buvo pripažinta I grupė su visiška negalia.
Aldona Vaitkaitienė pasakoja, kad pirmuosius ligos požymius pastebėjusi 1995 m., kai tėtis kelis kartus, grįždamas iš bažnyčios neradęs kelio. Jį parvesdavę kaimynai arba iš matymo tėtį pažinoję miestelio žmonės. Vėliau iš parduotuvės tėtis grįždavęs tuščiomis rankomis ir sakydavęs, kad parduotuvės neradęs. Aldona parsivežusi tėtį į savo namus. Čia jis dažnai nežinodavęs, kur esąs, bėgdavęs, lipdavęs per langą ar per tvorą. Tik 1999 m. buvęs paguldytas į ligoninę.
Prieš du metus pastebėjome, kad uošvis pasikeitė, atvažiavęs į sodą išėjo pasivaikščioti ir nerado kelio atgal, ką nors pasideda ir neranda. Pradėjo keistai elgtis. Užsispiria ir daro ne tai ką reikia, o savaip. Kadangi šeimoje buvo panašiai besielgiančiai seno amžiaus žmonių, kreipėmės į neuropatologus, buvo atlikti testai ir nustatyta, kad serga Alzheimerio liga. Nuo 2001 m. rugsėjo mėnesio pradėjo naudoti Ariceptą. Iki šiol didelių pokyčių nepastebėjome, bet prieš dvi savaites buvo atlikta kataraktos operacija, gal gavus narkozės stovis pablogėjo: nepamena kada reikia gerti vaistus, viską daro priešingai nei reikia. Kol kas pas gydytoją nesikreipėme, vaistus geria reguliariai.
Mano vyras visuomet buvo labai aktyvus, linksmas, lengvai bendraujantis, mėgo ir sugebėjo vadovauti. Nuolat sugalvodavo ką nors nauja ir įgyvendindavo savo idėjas.
O prieš septynetą metų pastebėjau, kad jis nebenori rytais keltis, daro tik tai, ką paraginu, atitolsta nuo visų reikalų. Iš pradžių jis vos ne paromis miegodavo, vėliau miegas kartais būdavo neramus, atsibudęs minėdavo praeities įvykius, seniai mirusius žmonės. Susilpnėjo orientacija, mažėjo savarankiškumas, gebėjimas rišliai kalbėti. Galėjo būti tik savo įprastoje aplinkoje su pačiais artimiausiais žmonėmis. Slaugant reikia labai daug kantrybės. Ligonio savigarba verčia su juo elgtis pagarbiai, nors pats daug ko nebegali. Kartais būna labai sunku, stengiuosi nepasiduoti depresijai. Abu labai laukiame atvažiuojančių vaikų ir vaikaičių.
Linkiu stiprybės slaugantiems Alzheimerio ligonius.
Elgesys pradėjo keistis 1999metais. Netikėti poelgiai, minčių nelogiškumas, faktų užmiršimas, staigus nuotaikos pasikeitimas – piktumas, priešiškumas, irzlumas – visa tai privertė pagalvoti, kad tėvui kažkas negerai su sveikata.
Bet nuo ko pradėti ir į ką kreiptis neturėjome jokio supratimo. Senatvė – tai viskas ką galėjau pamanyti.
Vieną kitą kartą išsikalbėjau su šeimos gydytoja Vilma Jackevičiene Antakalnio poliklinikoje. Išklausius mano nusiskundimų, gydytoja iš karto įtarė smegenų veiklos sutrikimą ir paminėjo Alzheimerio ligą.
Bet kur kreiptis ir ką toliau daryti nežinojome, nes Lietuvoje apie šią ligą visai nebuvo informacijos. Brangus laikas bėgo, simptomai aštrėjo, o kaip padėti nežinojau.
Tėvo elgesys buvo nenuspėjamas – galėjo užmiršti, kad tik ką valgė, kad tik ką prausėsi. Kokie dabar metai, mėnuo ar diena visai buvo nesvarbu ir neaišku. Užmiršo kur gyvena geriausi draugai, anūkų vardus, kur padėjo pinigus. Pykčio protrūkiai, agresyvumas pasidarė pastovūs. Reikėjo kažkaip spręsti susidariusią keblią situaciją. Galų gale 2001 metais gavome siuntimą atsigulti į ligoninę stebėjimams, padaryti kompiuterinės tomogramos tyrimui.
Octavine Alexander dukra Orien pastebėjo, kad jos motina tapo “ miela”, ko nebuvo galima pasakyti apie ją jaunesniuose metuose. Orien taip pat pastebėjo, kad jos motina iš lėto pradeda nusikratyti nuo pilietinių veiklų, kurias taip mėgdavo. Ji pateko į autoavariją, bet niekaip negalėjo paaiškinti, kaip visa tai įvyko, sakydama, kad viskas įvyko labai greitai. Tada Orien dar nekreipė didelio dėmesio į motinos asmenybės pokyčius.
“Kaip vienintelis mamos vaikas, aš kalbėdavau su motina mažiausiai kartą per savaitę. Ji vis dar gyveno Atlantoje, o aš gyvenau Filadelfijoje. Taip buvo iki 1988 metų (jai buvo 72 metai), kai aš pastebėjau jai necharakteringą, keistą elgesį. Iš pradžių ji atsisakė atvykti pas mane, galiausiai, po to kai ji buvo numačiusi atvykti pas mane 1988-ųjų rugsėjį, mes su vaikais neradome jos stotyje. Paskambinus jai į namus ji pasakė, jog nusprendė nevažiuoti. Aš tikrai žinojau, kad tai jau ne mano mama.”
Felibertos Bregolos dukra Marija prisimena: “Mama atvyko prižiūrėti mane po operacijos. Aš pastebėjau, kad ji tapo užmarši, pradėjo kartotis, kartais net iki penkių kartų. Taip pat ji buvo tarsi apsėsta ir nenustodavo klausinėti, kas paėmė pinigus iš jos piniginės. Mano sesuo nieko tokio nepastebėjo ir pamanė, kad aš tik išsigalvoju.
Tačiau vieną dieną, kai mes šventėme šeimos šventę, mama mano sūnėnui įdavė pinigų, kad šis nupirktų duonos. Kai jis grįžo, atidavė mamai grąžą. Aš mačiau kaip mama pasidėjo grąžą į piniginę. Iš karto, kai ji tai padarė, atsisuko į mane ir pasakė “Jis neatidavė man grąžos”. Nuo tada aš įsitikinau, kad kažkas yra negerai.